Europos klimatas yra labai įvairus. Tolimoje jos šiaurėje net ir vasarą gausu sniego, o pietuose, Viduržemyje, sniego būna labai retai. Vakarų Europos šalių pakrantėse didžiąją metų dalį pliaupia lietus, tuo tarpu Pietryčių Europoje viešpatauja sausros.
Svarbiausi veiksniai, lemiantys Europos klimatą, yra saulės radiacija ir Atlanto vandenyno įtaka.
Saulės radiacija yra svarbiausias klimato veiksnys bei svarbiausia jėga, padėjusi susidaryti Žemės gamtai, jos gyvybei. Saulės radiacija reikia suprasti kaip šilumos prietaką į Žemės paviršių. Kuo arčiau Žemės pusiaujo, tuo didesnis radiacijos kiekis. Todėl ir Europoje, einant iš pietų į šiaurę, jos kiekis mažėja. Pavyzdžiui, Balkanų pusiasalyje metinis radiacijos kiekis du kartus didesnis nei Skandinavijoje. Labai netolygiai radiacija pasiskirsto įvairiais metų laikais. Vasarą į Europos teritoriją patenka apie 50% metinio saulės šilumos kiekio, o žiemą – 5%.
Atlanto vandenyno įtaka turi didesnės reikšmės temperatūros pasiskirstymui Europoje nei saulės radiacija. Šio dėsningumo kaltininkė – galinga Šiaurės Atlanto šiltoji srovė.
Didelė Europos dalis yra vidutinėse platumose, kuriose vyrauja vakarų vėjai. Su jais į sausumą nuo Atlanto vandenyno atslenka drėgni ir vėsūs orai, ištisus metus veikiantys didelę Europos teritoriją. Dėl šios priežasties žiemos daugelyje Europos šalių švelnios su gausiais krituliais, o vasaros vėsios,lietingos.
Europoje šildytuvo vaidmenį atlieka Golfo srovė. Jos pradžia – pusiaujo vandenys. Būtent iš tų platumų šiltoji srovė pradeda kelių tūkstančių kilometrų kelią iki Arkties vandenyno. Ties pusiauju kaitrūs Saulės spinduliai stipriai įšildo vandenį. Pučiant pastoviems vienos krypties vėjams pasatams, vandenyne susidaro srovė, plūstanti iš rytų į vakarus. Tekėdama išilgai šiaurės rytinių Pietų Amerikos krantų, ji patenka į Meksikos įlanką. Ištekėjusi iš šios įlankos srovė vadinama Golfo srove. Dėl Žemės sukimosi iš vakarų į rytus ji teka rytinėmis Šiaurės Amerikos pakrantėmis ir toliau per Atlantą Europos kryptimi. Nuo Šiaurės Amerikos atitolstančią srovės dalį įprasta vadinti Šiaurės Atlanto srove. Joje srūva didžiulė masė vandens: maždaug 50000 kartų daugiau nei mūsų Nemune. Srovei priartėjus prie Europos, vandens temperatūra dar siekia +20 C. Srovė stipriai garuoja, todėl įšilęs oras juda sausumos link. Dėl to žiemą neužšąla Šiaurės jūra, Norvegijos pakrantės, Baltijos pietinė dalis. Toje pačioje platumoje Šiaurės Amerikoje esančiame Labradoro pusiasalyje ir Hadsono įlankoje yra gerokai šalčiau. Įlankoje ledas neištirpsta net ir vasarą, o pusiasalyje žiemą temperatūra nukrinta net iki –30 C. Tuo tarpu Šiaurės Europoje ne tik neužšąla uostai, bet ir auga miškai, dirbami laukai.
Jeigu nebūtų Šiaurės Atlanto srovės, stokodamos šilumos Britų salos, Danija, Skandinavijos pusiasalio šalys ir net Lietuva virstų tundrų plotais.
Žiemą temperatūros pasiskirstymą Europoje lemia Atlanto vandenynas. Dėl šios priežasties temperatūros žiemą labiau kinta ne iš šiaurės į pietus, bet iš vakarų į rytus. Pavyzdžiui, Airijos salos pietuose ir šiaurės vakarų Ispanijoje vidutinė sausio mėnesio temperatūra yra +6 0C, nors šias sritis skiria net 1000 km atstumas. Visai kitaip keičiasi toje pačioje platumoje esančių vietovių temperatūra iš vakarų į rytus. Gerokai į rytus nuo Atlanto vandenyno esančioje Lenkijoje to paties mėnesio vidutinė temperatūra jau gerokai mažesnė (2-4 0C šalčio). Ties Volgos upe temperatūra nukrinta iki 12-14 0C šalčio.
Kitaip pasiskirsto temperatūra Europoje vasarą. Visoje jos teritorijoje temperatūra kyla einant iš šiaurės į pietus. Tai aiškintina tuo, kad pasiskirstant šilumai vasarą lemiamas vaidmuo tenka saulės radiacijai. Pavyzdžiui, Atėnuose vasarą vidutinė oro temperatūra siekia +25 0C, šiauriau esančiame Vilniuje +18 0C, o Murmanske – tik 5-10 0C šilumos.
Kritulių pasiskirstymą Europoje lemia oro masių judėjimas ir reljefas. Dėl šių priežasčių daugiausia kritulių iškrinta kalnuose ir priekalnėse. Taip krituliai pasiskirsto vakariniuose Skandinavijos, Škotijos, Dinarų kalnų šlaituose.