Nors Europos upių tinklas yra tankus, iš jų nėra nei vienos upės, kuri pagal ilgį patektų į ilgiausių pasaulio upių dešimtuką. Taip yra dėl to, kad Europa yra siaura ir nedidelio ploto. Iš penkių ilgiausių Europos upių net keturios teka rytinėje žemyno dalyje.
Europos ilgiausios upės yra dvi: Rytų Europoje – Volga (ilgiausia žemyno upė, 3530 km), o Vakarų Europoje – Dunojus (2860 km). Volga teka vienoje šalyje – Rusijoje, o Dunojus – net devynių šalių teritorijomis. Volga įteka į Kaspijos jūrą, o Dunojus įteka į Juodąją jūrą. Vakarų Europos upės vandeningos ištisus metus, o Pietų Europos – vasarą stipriai nusenka.
Volga – didžiausia Europos upė. Prie jos gyvenančios įvairios tautos apie ją dainuoja dainas, pasakoja legendas, seka pasakas. Upės ištakos – versmė Valdajaus aukštumoje į šiaurę nuo Maskvos, o įteka ji į Kaspijos jūrą. Apie 60% vandens Volgai tiekia pavasarį tirpstantis sniegas, 30% – gruntiniai vandenys ir tik 10% lietūs. Volgos baseinas užima maždaug 1/3 Rytų Europos lygumos. Savo vandenis ji surenka iš 200 didelių intakų, kurių didžiausi – Oka, Kama, Samara.
Volga užšąla lapkričio arba gruodžio mėnesį, ir ledas išsilaiko 200-260 dienų, o pavasarį visa upe nuvilnija potvynis, vidurupyje pakeldamas vandens lygį net iki 17 m. Upės režimą reguliuoja 8 užtvankos. Ji kanalais sujungta su Baltijos, Baltąja ir Juodąja jūromis. Volgos baseinas labai industrializuotas, retai kur valomas vanduo be galo užterštas. Todėl upėje smarkiai sumažėjo žuvų.
Žemupyje Volga skaidosi į 80 atšakų, sudarydama didesnę nei 1/4 Lietuvos ploto deltą. Joje įsteigtas garsus paukščių rezervatas.
Dunojus yra antra pagal dydį Europos upė. Ji ir jos intakai teka per 12 Vidurio ir Pietryčių Europos šalių. Ši upė dažnai minima ten gyvenančių žmonių tautosakoje. Taip pat ir lietuvių ne vienoje dainoje melsvasis Dunojus ar Dunojėlis minimas.
Dunojus išteka iš Švarcvaldo kalnų Vokietijoje ir, surinkęs daugiau kaip 300 intakų vandenis, didele delta įsilieja į Juodąją jūrą. Trisdešimt keturiais intakais, kurių didžiausi yra Drava, Sava, Morava, Tisa ir Prutas, plaukioja laivai.
Pagal nuotėkio režimą Dunojus dalijamas į tris atkarpas. Aukštupyje jis yra tikra kalnų upė, dideliu nuolydžiu tekanti iš pradžių tarpekliais, o vėliau siauru slėniu tarp stačių ir aukštų vaizdingų uolų. Jos plotis tik 20-100 m, ir tik žemiau Vienos upė praplatėja iki 350 m. Daugiausia vandens atplukdo intakai iš Alpių, todėl potvyniai būna vidurvasarį, kai tirpsta sniegas kalnuose, o nuosėkis – žiemą.
Daugelis Europos upių teka kelių valstybių teritorijomis. Pramonės srityse, kur veikia gamyklos, kasamos naudingosios iškasenos ir kt., į upes suteka daug kenksmingų medžiagų. Kai kuriose anksčiau garsėjusio savo švarumu Reino atkarpose jau nebėra žuvų. Reinas Europoje turi didžiausią laivybinę reikšmę, nes jis teka per svarbiausias Europos pramonės sritis. Reino žiotyse yra didžiausias pasaulio uostas – Roterdamas. Labai svarbus Europai yra Dunojus. Šalims, kurios neturi tiesioginio išėjimo į jūrą, jis atveria vartus į Juodąją jūrą. Intensyviai plaukioja laivai ir Elbės, Oderio, Vyslos upėmis. Šios upės – patogūs vandens keliai iš vidinių Vokietijos, Lenkijos pramonės sričių į Šiaurės ir Baltijos jūras. Laivyba Vakarų Europos upėmis vyksta ištisus metus, nes dauguma jų neužšalančios. Didžiuoju vandens keliu Rusijoje nuo seno laikoma Volga. Ji jungia daug didelių ir mažų Rusijos miestų.
Kriokliai. Europos kalnuose gausu krioklių. Jie susidaro tose vietose, kur upės vagą kerta status skardis. Daugiausia
krioklių – Alpėse ir Skandinavijos kalnuose. Aukščiausias Europoje Gavarni krioklys (422 m aukščio) yra pietų
Prancūzijoje, Pirėnų kalnuose. Aukščiausias Skandinavijos pusiasalyje yra Riukano krioklys (Norvegija, 271 m). Vienu galingiausiu Europos krioklių laikomas Reino krioklys Šveicarijoje. Jis nėra aukštas, tačiau krintančio vandens kiekiu mūsų žemyne jam joks kitas krioklys neprilygsta.
Šiaurinėje Europos dalyje yra gausu ežerų, o Vidurio ir pietų Europoje jų nėra daug. Kodėl ežerai pasiskirstę taip netolygiai?
Europos paviršių paveikė ledynas. Beveik visi Šiaurės Europos ežerai susidarė per paskutinį apledėjimą. Todėl jų kilmė ledyninė. Ten, kur slinko ir vėliau ledynas traukėsi, daugelyje vietų jau buvo tektoninės įdubos, kurias ledynas dar labiau pagilino. Tokiose vietose susidarė didžiausi Europos ežerai (Ladoga, Onega, Venernas, Veternas, Saima ir kt.). Ten, kur ledynas galutinai sustojo (pasiekė didžiausią išplitimo ribą) ir sukrovė galinę moreną, irgi gausų ežerų. Jie nėra dideli, tačiau labai pagyvina kraštovaizdį. Tokių ežerų gausu visame Baltijos kalvyne.
Ežerais garsėja Alpės. Dauguma ežerų – irgi ledyninės kilmės. Kalnų ežerai susidarė ledynų išgraužtuose ir morenų paveiktuose slėniuose. Jie labai gilūs. Ženevos, Bodeno, Gardos, Komo ežerai yra kelių šimtų metrų gylio.
Europoje yra ir vulkaninės kilmės ežerų. Daugiausia jų – Apeninų pusiasalyje. Jie susidarė užgesusių ugnikalnių krateriuose.
Garsus tektoninės kilmės ežeras Vengrijoje – Balatonas. Kadaise ten buvo didelė jūra, tačiau, kylant sausumai, vanduo išliko tik žemiausioje vietoje. Apie Žemės gelmėse vykstančius procesus mena karštosios mineralinės versmės. Ežeras seklus, jo vidutinis gylis – 3 metrai. Balatono pakrantėse gausu kurortų.