Didžiųjų Alpių kelyje yra 15 perėjų. Tarp jų – pati aukščiausia Alpėse – 2770 m aukščio Iseran perėja (Colde l’lseran). Šešias perėjas automobiliu galima įveikti tik vasarą. Pusė iš visų perėjų nėra sudėtingos, kelios reikalauja ypatingos dė­mesio įtampos, nemenkų vairavimo įgūdžių, geranoriškų kolegų autoturistų ir paprasčiausios sėkmės kelyje. Sudėtingiausių važiavimo atžvilgiu perėjų trejetu­ke lyderės pozicija, be abejonės, atitektų keliui iki Cayolle perėjos (2326 m), an­trą ir trečią vietas pasidalintų Galibier (2645 m) ir Izoard (2360 m) perėjos. Toliau galima būtų tarti Iseran vardą. Šie pavadinimai, pirmą kartą girdint, nieko ypatin­go nesako, tačiau ten pabuvojus pavojingai žavingos gamtos vietovardžiai išlie­ka atmintyje visam gyvenimui.

Didžiųjų Alpių kelio istorija prasidėjo 1909 m., kai Prancūzijos turizmo klubo nariai sukorė šį atstumą. Netrukus buvo pradėti kelio tiesimo darbai. Atskiri kelio ruožai statyti vykdant strateginius valstybinius tikslus, kaip Prancūzijos valstybi­nės sienos apsaugos dalis, nes pagrindinis veiksmas šiame darbų fronte vyko

laikotarpiu tarp dviejų pasauli­nių karų. Per Iseran perėją eis­mas buvo paleistas 1937 m. Tai šeštoji perėja kelyje – trečda­lis maršruto ilgio. Penkių pir­mųjų perėjų (Gers, Colom-biėre, Aravis, Saisies, Rose-lend) aukščiai nesiekia 2 km. Didžiųjų Alpių kelias raizgo­si vienomis vaizdingiausių Eu­ropos vietų, kai kurios jo atkar­pos turi alternatyvas. Netoli maršruto esančius miestus verta aplankyti ne vien dėl įžy­mybių paveldo, bet ir dėl ke­lionės paįvairinimo. Vienas iš tokių miestų kelio pradžioje yra Anesi. Iki Aravi perėjos li­kus 10 km, prieš La Clusaz miestelį, reikia sukti dešinėn ir nuriedėti 25 km.

Anesi

Aukštutinės Savojos departamento centras Anesi (Ąnnecy) dar vadinamas “Sa-vojos Venecija”. Miestas įsikūręs prie bendravardžio gražuolio Anesi ežero. Jo senamiestį švelniai raižo vandens kanalai. Vanduo švarus ir skaidrus. Mieste -120 000 gyventojų. Neatskiriamas senamiesčio elementas – antradienio, penkta­dienio bei sekmadienio ryto daržovių, vaisių, sūrių ir kitų gėrybių turgūs. Anesi garsina bažnyčių varpų liejykla, mieste ir jo apylinkėse yra kelios įspūdingos pi­lys.

Tarp kosmopolitiškos šveicarų Ženevos ir Anesi – beveik pusšimtis kilometrų. Šį atstumą pėsčiomis, 1728 m. pabėgęs nuo Ženevos juvelyro patyčių, per ke­lias dienas kalnų keliukais sukorė šešiolikmetis J.J. Rousseau. Jį priglaudė gar­sioji ponia deVVarens. Namas, kuriame ji gyveno, neišliko. 18-to amžiaus pabai­goje toje vietoje išdygo Vyskupų rūmai. Tačiau prancūzai krantinę pavadino VVa­rens vardu, o rūmų kiemelyje pastatė vieno iš žymiausių Švietimo epochos mąs­tytojų J.J. Rousseau biustą.

Miesto centre įrengtoje požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje valandos kaina – 5 Lt. Nuo jos iki miesto simbolio – Salos rūmų (Palais de l’lsle) - pusvalan-

dis pasivaikščiojimo žingsniu siaurokomis viduramžių senamiesčio gatvelėmis. Nedidelę tvirtovę primenantys rūmai statyti 12-me amžiuje. Pastato istorija gana unikali. Jame buvo Ženevos kunigaikščių rezidencija, teismas, pinigų kalykla ir net kalėjimas. Dabar tai Anesi istorijos muziejus. Bilieto kaina – 10 Lt.

Aukščiausia Alpių perėja

Važiuojant į aukščiausią Alpių perėją Iseran, kylant nuo Bourg St. Maurice mies­telio pusės, reikia įveikti keletą tunelių prie Barrage de Tignes užtvankos, pasuki­nėti vairą keliose sudėtingesnėse kilpose ir taip, be didesnio vargo, galima už-

kopti j 2770 m aukštį. Kelio užtvarų nuo tarpeklio pusės nėra, prancūzai važinėja atsargiai. Gamtos peizažas-šiurkštokas. Puiki panorama. Pakraščiuose sniego yra ir vasarą. Karščiausią dieną – vos keliolika laipsnių šilumos. Neasfaltuotoje perėjos automobilių aikštelėje – erdvės daug. 1939 m. pastatyta Notre-Dame-de-l’lseran koplyčia. Yra suvenyrų parduotuvė.

Leidžiantis nuo Iseran, už 14 km verta stabtelėti archaiškame Bonneval-sur-Arc kaimelyje, kur namai ir bažnytėlė suręsti iš akmenų, stogai uždengti plokš­čiais akmenimis (skalūnais), elektros laidai paslėpti, ant stogų nestyro TV ante­nos. Automobilius reikia palikti šalia kaimelio ir siauromis gatvelėmis vaikščioti pėsčiomis. Kaimelyje galima aplankyti vietinę sūrinę, kai kur balkonuose sukrau­tas egzotiškas kuras – sausas karvių mėšlas. Iš Bonneval kaimelio išsišakoja daug pėstiems kalnų mylėtojams skirtų takelių, vingiuojančių Vanoise nacionali­niame parke.

Velnio tiltas

Nuo Bonneval kaimelio toliau riedant Didžiųjų Alpių keliu, maždaug 6 km prieš Modane miestelj, dešinėje pusėje dėmesį patraukia ant kalno stūksanti tvirtovė. Tai Esseillon fortai, statyti prancūzų puolimams atremti 19 a. pradžioje, kai Savoja priklausė Sardinijos karalystei. Fortai yra kitoje Are upės pusėje. Upė teka stačių uolienų tarpeklyje. Į fortus galima patekti žengiant per tarpeklį vadinamuoju Vel­nio tiltu (Pont du Diable), pakibusiu maždaug 100 m aukštyje virš upės. Tilto ilgis – 50 m, statytas 1858 m., rekonstruotas 1991 m. Tai puiki ekskursija aštresnių pojūčių mėgėjams. Iki Velnio tilto nuo nemokamos automobilių stovėjimo aikštelės eiti reikia tik keletą minučių. Šioje vietovėje galima sutikti ne vien vaikštančius miško takeliais poilsiau­tojus, bet ir pamatyti uolomis besi­karstančius alpinistus.

Didžiųjų Alpių kelias raitosi netoli Italijos sienos. Modane miestelyje prasideda 12 km 870 m ilgio tunelis (Tunnel du Frėjus), jungiantis Pran­cūziją ir Italiją. Alpėse yra tik du il­gesni, autotransportui skirti tuneliai: Arlbergo tunelis Austrijoje ir Gotardo (St. Gothard) Šveicarijoje.

Važiuojantiems Didžiųjų Alpių ke­liu į ilgąjį tunelį lįsti nereikia – už 50 km laukia Galibier perėja. J ją kilimas gana sudėtingas. Pakeliui dar yra 1566 m aukščio Tėlėgraphe perėja, kuri – tik apšilimas prieš Galibier.

Galibier perėja

Kelias j Galibier – statokas (iki 14 procentų), vietomis siauras, užtvarų nuo tar­peklių nėra. Gamtovaizdis – rūstus, kalvos plikos. Perėjoje vietos nedaug – aikš­telėje telpa vos keliolika automobilių. Aikštelę nuo tarpeklio skiria tik oras. Pano­raminis apylinkių vaizdas galėtų rungtis dėl prizinės vietos Prancūzijos Alpėse. Iš 2646 m aukščio perėjos pėsčiomis galima užlipti dar iki 2704 m aukščio ir pasi­vaikščioti kalvotoje vietovėje, primenančioje Mėnulio kraterių nuotraukas. Eiti rei­kia siauru takeliu, kurio viename ruože prasilenkti su ateinančiu žmogumi vietos palikta nedaug, o pašonėje – šlaitas, paslydusiems nežadantis malonaus rideni-mosi žemyn. Bet žmonės vaikšto ir su mažais vaikais. Viršuje yra akmuo – Savo-jos ir Prancūzijos buvusios sienos palikuonis, apvaliame stende surašyti ir nu­piešti aplinkiniai kainai.

Galibier perėjoje praeina Tour de France dviračių lenktynių trasa. Lenktynės, startavusios 1903 m., vyksta liepos mėnesį. Varžybų istorijos metraštyje Galibier vadinama baisiąja perėja Savojoje, kur lenktynininkams tekdavo nešti dviračius nepravažiuojamais takais. Šiek tiek žemiau nuo Galibier prie kelio pastatytas pa­minklas Tour de France krikštatėviui Henri Desgranges. Tai labai svarbi vieta dvi-

račių sporto entuziastams, nes “atmynę” pedalus iki ten, dviratininkai suka gar­bės ratą prie paminklo esančioje aikštelėje.

Apačioje, už 8 km nuo Galibier, yra Lautaret perėja. Jos 2057 m aukštį galima pajusti važiuojant nuo Grenoblio ir Briansono (Briancon). Leidžiantis iš aukšto­sios Galibier pusės atrodo, jog perėjos iš viso nėra.

Nuo Lautaret perėjos iki Grenoblio miesto – 90 km. Šis atstumas – jau ne Didžiųjų Alpių kelias. Tačiau įveikus pusę maršruto patartina šiek tiek pakeisti aplinką ir aplankyti Prancūzijos Alpių sostinę – Grenoblį.

Monblano tunelis

Monblano tunelio statybos istorija prasidėjo 1959 metais ir truko šešerius me­tus. Tunelį buvo nuspręsta statyti dėl to, kad per šiame regione esančią žemiau­sią (3365 m) Gėant perėją kelią tiesti pasirodė neekonomiška. Nors tunelis pava­dintas didžiausio Alpių kalno vardu, jis iškirstas po 3842 m aukščio Aiguille du Midi kalnu. Virš tunelio yra 2480 m storio uolienų sluoksnis.

Pirmieji automobiliai trumpiausiu keliu iš Prancūzijos j Italiją pradėjo važiuoti 1965 metais. Praėjus 34-iems įvyko šiurpi tragedija. 1999 metais susidūrus sunk­vežimiams Monblano tunelyje kilo didžiulis gaisras, žuvo 44 žmonės. Tunelis buvo uždarytas, remontuojamas, įrengta nauja ventiliacijos sistema. Po trejų metų pertraukos, 2002 metų pavasarį, Monblano tuneliu buvo leista važiuoti lengvie­siems automobiliams. Prancūzai protestavo nenorėdami, jog tunelyje orą gadin­tų sunkvežimiai. Tačiau į protestuojančių, daugiausia vietinių Šamoni (Chamonix) miestelio ir jo apylinkių, gyventojų balsus nebuvo atsižvelgta bei tų pačių metų vasarą sunkiajam transportui taip pat buvo leista riedėti tuneliu.

Dabar karts nuo karto Monblano tunelis naktimis uždaromas, atliekama profi­laktinė priežiūra. Apie tai informuojama iš anksto. 2003 m. rudenį buvo apsinuo­diję keli juo važiavę vairuotojai ir tunelis kelioms dienoms buvo uždarytas patikri­nimui. Vėdinti gigantišką, kalnus skrodžiančią arteriją išties sudėtinga, nes per metus tuneliu pravažiuoja daugiau nei 2 milijonai automobilių. Važiavimas leng­vajam automobiliui Monblano tuneliu kainuoja 100 litų.

Kalno užkariavimo istorija

1760 metais gamtininkas iš Ženevos H.B.Saussure’as pirmam užlipusiam į Monblano viršūnę pažadėjo apdovanojimą. Keletas vietinių žmonių bandė už­kopti, bet nesėkmingai. 1776 metais kalnų gidas J.Balmat’as praleido naktį aukš­tai kalnuose, pakeliui į Monblaną, ir parodė, jog Baltąjį kalną galima įveikti per dvi dienas su nakvyne. Po dešimties metų, 1786-siais, toks planas buvo įgy­vendintas. Rugpjūčio 7-ąją, išėję iš Šamoni miestelio, J.Balmat’as ir vietinis gy­dytojas M.G.Paccard’as kitą dieną pasiekė viršūnę. Tai buvo esminis posūkis kalnų viršūnių įveikimo istorijoje. O pomėgiui karstytis po kalnus prigijo alpiniz­mo sąvoka.

Praėjus metams po dviejų drąsuolių žygio į Monblaną, 1787-siais, pats iššūkio dėl didžiojo kalno užkariavimo autorius H.B.Saussure’as su 18 gidų grupe įkopė j Monblaną.

Aplink Monblaną

Norint apvažiuoti Monblaną automobiliu Prancūzijos ir Italijos kalnų keliais rei­kia sukarti 170 km atstumą bei skrosti Monblano tunelį. Nesinaudojant tuneliu teks užsukti ir į Šveicariją bei nukakti 320 km atstumą. Šis vaizdingas kalnų kelias eina per Mažojo Sen Bernaro perėją (pranc. Coldu PetitSaintBernard, ital. Colle delPiccolo San Bernardo), jungiančią Italiją ir Prancūziją. Iš Italijos pusės pakilti į 2188 m aukščio M. Sen Bernaro perėją nėra sudėtinga. Kokybiškas kelias gero­kai palengvina vairavimą gausybe vingiuotų serpantinų.

Įvažiavus j Prancūziją, pasitinka iš esmės kito­kia aplinka (ne gamtos, kuri yra tokia pati graži abiejose šalyse): kelias siaurokas, aptrupėjęs, nuo tarpeklių jį skiria tik gėlyčių “užtvaros”. Atro­do, jog 2000 metų tar­naujantis svarbus trans-alpinis kelias nedaug tė­ra patobulintas (išskyrus sulopytą asfalto dangą) nuo senovės romėnų lai­kų. Tačiau žinant, kad šiomis vietovėmis su sa­vo drambliais 3 a. pr. Kr. per Alpes danginosi Kar­taginos valdovas Hanibalas, nusprendęs romėnus užpulti iš šiaurės, važiuoti tu­rėtų būti linksmiau.

Baltasis Europos milžinas Monblanas saulėtą dieną labai gerai matomas už kelių dešimčių kilometrų, o jo masyvas – net už kelių šimtų kilometrų. Tačiau žiūrėti reikia užkopus į kitus kalnus ar perėjas. Tam yra įrengta gausybė apžval­gos aikštelių, vadinamųjų balkonų ar kitų panoraminių vietų trijose Alpių šalyse: Prancūzijoje, Italijoje ir Šveicarijoje.

Važiuojant nuo Aukštutinės Savojos departamento centro Anesi (Annecy), Mon­blanas pirmą kartą visu savo grožiu suspindi Aravi perėjoje (Col des Aravis), nuo kurios iki Baltojo kalno tiesus žvilgsnis skrieja 32 km. Aravi perėjos aukštis 1487 m, vasarą ten sniego nėra, skamba besiganančių pakelėje karvių varpeliai.

Šamoni vadinamas Prancūzijos alpinizmo sostine. Tačiau norint čia atvažiuoti, nebūtina ką nors nutuokti apie laipiojimą kalnais. Šamoni ir jo regione – daugybė pasirinkimų įvairaus patyrimo ir finansinių ga­limybių turistams. Iš Šamoni ke­liasdešimt įvairaus tipo keltuvų kelia žmones į kalnus ir ledynus. Išsamią informaciją ir nemoka­mų leidinių apie tai galima gauti miesto centre įsikūrusiame Infor­maciniame centre. Kelios iš Ša­moni esančių automobilių aikš­telių yra nemokamos, viena -prie pat sankryžos įvažiavus į miestą iš vakarų pusės. Nuo jos už kelių kilometrų prasideda Monblano tunelis. Miesto planą su automobilių aikštelių nuoro­domis galima gauti Šamoni de­galinėse, taip pat Informacinia­me centre.

Į Šamoni atvykęs turistas gali patenkinti įvairiausius troškimus: nuo paprasto pasivaikščiojimo po kalnus iki kopimo į Monblaną. Norint žygiuoti j Baltąją viršū­nę, nereikia būti profesionaliu alpinistu. Tačiau reikalingas geras fizinis pasirengi­mas, tam tikras vaikščiojimo kalnuose patyrimas bei primygtinai patartina tai da­ryti grupėje ir su gidu, kurie šiame kalnietiškame miestelyje susibūrė j draugiją dar 1821 metais. Keliaujant j Monblaną nakvojamą kalnų namelyje.

300 000 gyventojų turinčios Veronos centre automobilių eismas apribotas, ja­me nėra išrausta įprastų Vakarų Europoje požeminių garažų. Netoli centro maši­ną galima pastatyti Adidžės (Adige) upės krantinėje ar kitoje šalia esančioje gat­vėje. Atvykusius pirmą kartą stebina dar vienas praktinis dalykas – nematyti stan­dartinių mokėjimo už automobilio stovėjimą automatų. Veronoje tokie bilietai par­duodami spaudos kioskuose, kavinėse ar baruose. 1 vai. kaina 0,77 euro (2,66 Lt). Nusipirkus laukia dar viena procedūra-atvykimo datos ir laiko “nutrynimas” – panašiai kaip mūsų momentinių loterijų bilietuose.

Pasimatymui su Verona reiktų skirti bent pusdienį. Po Venecijos tai gražiausias miestas Veneto regione. Rekomenduojama ekskursiją pradėti Bra aikštėje (Piazza Bra), kur yra amfiteatras Arena - vienas iš didžiausių tokio pobūdžio statinių ro­mėnų pasaulyje. 1-ame amžiuje iškilusiame amfiteatre – 44-ios eilės, jame gali tilpti 25 tūkstančiai žiūrovų. Vasarą ten skamba operos garsai, rodomi spektak­liai, vyksta džiazo festivaliai, nuo viršutinės eilės galima stebėti Veronos stogų panoramą, o saulėtą dieną žvilgsnis siekia Alpes. Įėjimo į amfiteatrą kaina, kai nevyksta koncertai -10 Lt.

Veronos bažnyčiose, muziejuose, aikštėse ir didikų rūmuose sukauptas isto-rinis-kultūrinis paveldas – visiems turistų skoniams. Bra aikštės kampe esančia­me Turizmo informacijos centre dovanojami spalvingi lankytinų vietų bukletai bei miesto planas.

Verona labiausiai su­stiprėjo Scala giminės princų valdymo laiko­tarpiu nuo 1260 iki 1387 m. Tai mena už kelių šimtų metrų nuo Bra aikštės, prie Adi­džės, stūksanti tvirtovė Castelvecchio ir masy­vus tiltas Ponte Scali-gero, taip pat šiauriau Arenos senamiestyje esantys princų rūmai, bažnyčia, didingi ka­pai, sarkofagai su šei­mos simbolika (Arche Scaliger). Bet ne šiems galingiems didikams buvo lemta išgarsinti Veronos vardą visame pasaulyje. Tai padarė dramos genijus, anglų rašytojas VVilliam’as Shakespeare’as, šešioliktojo amžiaus pabaigoje parašęs tra­gediją “Romeo ir Džiuljeta”.

Šiuo metu Europoje gyvena 730 mln. žmonių. Net 500 mln. gyventojų gyvena Vakarų Europoje. Daugiausia gyventojų turinti Europos šalis – Rusija. Jos Europinėje dalyje gyvena 100 mln. žmonių ( visoje Rusijoje gyvena 147 mln. žmonių). Europoje yra dar 5 valstybės, kuriose gyvena daugiau kaip po 50 mln. žmonių, o aštuoniose Europos šalyse nėra nė po 1 mln. gyventojų. Mažiausia pagal gyventojų skaičių Europos ir kartu pasaulio valstybė – Vatikanas, kuriame nuolatinių gyventojų tėra tik 100.

Pasaulio mastu Europos gyventojų skaičius nėra didelis, o gyventojų tankumu ji tikrai išsiskiria. Vidutinis Europos gyventojų tankumas – 65 žm./km². Europoje gyventojai pasiskirstę labai netolygiai. Vakarų Europoje gyventojų tankumas net tris kartus didesnis (102 žm./km²) nei Rytų Europoje (32 žm./km²). Tankiausiai gyvenama Europos viduryje ir vakaruose, Apeninų pusiasalyje, Britanijos saloje – 200-300 žm./km². Tankiausiai apgyventas yra Reino upės slėnis. Čia tankumas – net 500 žm./km². Tai viena tankiausiai gyvenamų pasaulio sričių. Didelis gyventojų tankumas ir Olandijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Italijoje.

Rečiau gyvenama ten, kur atšiauresnis klimatas, nederlingi dirvožemiai, iškilę kalnai. Skandinavijos kalnuose (kur plyti tundra ir kalnų taiga) vidutinis gyventojų tankumas yra mažesnis nei 1 žm./km². Iš Europos šalių rečiausiai gyvenama Islandija. Retai gyvenamos ir kitos Šiaurės Europos šalys – Švedija, Norvegija, Suomija.

Miesto gyventojų dalis. Prieš 150-200 metų dauguma europiečių gyveno kaimuose. XIX amžiuje sparčiai plečiama pramonė lėmė staigų miestų augimą. Miestuose klestinčiai pramonei reikėjo darbo jėgos, todėl vis daugiau gyventojų vykdavo iš kaimų į miestus ir papildydavo miestiečių gretas. Dabar net 2/3 Europos gyventojų – miestiečiai. Daugiausia miestiečių yra Belgijoje – net 97% visų gyventojų. Daug miestiečių ir Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Danijoje, Olandijoje (visose šiose šalyse urbanizacijos rodiklis viršija 80%).

Kai kuriose kitose Europos šalyse, atvirkščiai, vyrauja kaimo gyventojai. Tokių šalių daugiau Europos pietuose, ypač Balkanų pusiasalyje. Daugiausia kaimo gyventojų yra Albanijoje – miestuose tik trečdalis.

http://www.manokaledos.lt/kaledines-dekoracijos/kalediniai-papuosimai-idejos.html

Stokholmo senamiestis – Gamla Stan – išsidėstęs trijose, viena su kita sujungtose salose. Didžiausioje saloje puikuojasi didingi Karalių rūmai. Į šiaurę nuo miesto centro išsidėstęs Nurmalmas – modernios architektūros verslo rajonas. Čia daug aukštų namų, judrių prospektų, pėsčiųjų gatvių. Mėgstamiausia miestiečių poilsio ir pramogų vieta – “muziejų sala” Jurgordenas. Įdomiausias muziejus šioje saloje – 1891 metais įkurtas Skansenas. Tai pirmasis pasaulyje liaudies buities muziejus. Jame eksponuojami 150 natūraliame kraštovaizdyje sustatyti iš atokiausių Švedijos kampelių atvežti namai. Jie puikiai restauruoti. Tautiniais drabužiais vilki ekskursijų vadovai vedžioja turistus po Skanseną ir pasakoja, kaip senovėje buvo kepama duona, kūrenamos krosnis, verpiama, audžiama ir t.t.

Kopenhaga – Danijos sotinė. Išsidėsčiusi Zelandijos ir Amagerio salose. Į rytus 20-25 km atstumu nuo miesto dūluoja Švedijos krantai. Į artimiausią Švedijos Malmės miestą per Eresuno sąsiaurį reguliariai plaukioja keltai. Dabar per šį sąsiaurį statomas tiltas. Jis bus ilgiausias Europoje ir gerokai sutrumpins kelionės per sąsiaurį laiką.

www.manokaledos.lt/kaledines-dovanos.html

Kopenhagos senamiestyje įvairių formų ir aukščio bokštų smailės sukuria savitą vaizdą. Beveik visas senamiestis skirtas pėstiesiems. Jį kerta svarbiausia miesto ir ilgiausia pėsčiųjų gatvė Europoje – Stroget. Joje daug prabangių parduotuvių ir jaukių kavinių, o nuo turistų ir miestiečių gausos gatvė visuomet “verda”. Kopenhagoje yra turtingas nacionalinis muziejus, planetariumas. Veikia seniausias (įkurtas 1843 metais) pasaulyje atrakcionų ir poilsio parkas – Tivolis.

Helsinkis – Suomijos sostinė. Įsikūrusi pusiasalyje, kuris išraižytas giliai į sausumą įsiterpiančių įlankų ir įlankėlių. Miestas yra labai gerai suplanuotas, todėl laikomas vienu iš patogiausių miestų gyventi žmonėms. Aplink Helsinkį – šimtai salelių šcherų, kurias jungia tiltai. Kiekviena iš salelių savaip įdomi: vienoje – parkas, kitoje – muziejus, trečioje – zoologijos sodas ir t.t. Iš visų salų išsiskiria keturios, kuriose stovi rūsti senovės laikus menanti Suomenlinos tvirtovė. Helsinkis garsėja šiuolaikinės architektūros statiniais: Nacionaliniu muziejumi, “Finlandia” koncertų sale, po žeme oloje iškalta bažnyčia ir kt.

Mieste ir aplink jį gausu žalumos. Kartais atrodo, jog kai kurie miesto rajonai išaugę tiesiog vidurį miško. Drauge su Stokholmu Helsinkis – viena ekologiškai švariausių sostinių.

Oslas – Norvegijos sostinė. Įsikūrusi labiausiai į šiaurę nutolusiuose Oslo fjordo krantuose. Jo apylinkės šilčiausios ir sausiausios vėsioje ir lietingoje Norvegijoje. Oslo fjordas labai skiriasi nuo vakarų Norvegijos pakrantės fjordų. Jis gerokai platesnis, trumpesnis, jį supa kalvos, o ne kalnai.

Mieste vyrauja šiuolaikiniai statiniai. Viduramžių kvartalų, kurių nemažai yra Stokholme ir Kopenhagoje, čia visai neišliko. Miesto ašis – garsi Karolio Johano gatvė. Prie jo šliejasi svarbiausi miesto statiniai: parlamentas, universitetas, nacionalinis teatras, katedra ir kt. Gatvė atsiremia į Karalių rūmus, kuriuos supa nedidelis parkas.

Daugiausiai turistų sutraukianti Oslo vieta – Biugdės pusiasalis, kuriame daug nuostabių muziejų. Iš jų labiausiai garsėja laivybos muziejai. Mėgstamiausia miestiečių vieta – Frognerio parkas. Nepakartojamą vaizdą jam suteikia šimtai skulptoriaus G. Vigelando iškaltų ir nulietų įmantriausių formų skulptūrų. Į šiaurę nuo miesto, ant aukštos kalvos puikuojasi didelis Holmenkolino tramplinas. Nuo jo atsiveria nuostabus miesto ir fjordo vaizdas.

Mūsų kelionės maršrutas vedė į se­novėje garsius Kretos miestus: Festą, Hagia Triadą, Gortiną. Dabar tai visame pa­saulyje žinomi archeologijos muziejai po atviru dangumi, Kretos archeologų pasi­didžiavimas. Maždaug 1600-1450 pr. Kr. Kretoje buvo pastatyti neįtvirtinti rūmai Feste, Hagia Triadoje, Gortinoje.

Vakariniame Mesaros lygumos pakraš­tyje dunkso trys kalvos. Ant jų kūrėsi sena­sis Festas. Šį miestą įkūrė karalius Minas ir pavedė jį valdyti savo broliui Radaman-tui. Festo teritorijos kasinėjimus archeolo­gai pradėjo 1884 m. ir tęsia iki šiol. Atkas­ti karališkų rūmų pamatai ir sienų likučiai, aslos, apeiginiai laiptai, sandėliai su puo-diniais aruodais grūdams, aliejui, vynui. Šalia rūmų aptikta ir biblioteka – archyvas, kuriame buvo rastas garsusis Festo diskas. Šis paslaptingas, iki šiol neiššifruotas išde­ginto molio diskas saugomas Herakliono miesto muziejuje.

Kretoje jau XXI—XIII a. pr. Kr. paplito hieroglifų ir linijinis raštas. Manoma, kad iš Kretos linijinio rašto atsirado skiemeni-nis Kipro raštas. Prie Kretos rašto pamin­klų priskiriamas ir 1908 m. liepos 3 d. ita­lų archeologo L. Pernjė Festoje surastas garsusis molinis diskas. Ši molinė plokštė iš abiejų pusių išmarginta spirale išdėsty­tais nežinomais ženklais Abiejose jo pusė­se įrėžti iki šiol neiššifruoti hieroglifai (jų nėra jokiame kitame įraše): žmogaus gal­va, paukščiai, žuvys, laiveliai, gyvūnai bei įvairūs buitiniai daiktai.

Tolimiausiame salos taške

Aplankėme salos šiaurės vakarų krante iš­sidėsčiusi Chanijos miestą. Homeras ka­daise jį lygino su Knosu ir laikė vienu iš svarbiausių Kretos miestu. Iki 1972 m. Cha-nija buvo salos sostinė. Mieste vyrauja tur­kiška ir venecijietiška architektūra, gražus senamiestis, išlikęs Venecijos valdymo lai­kų uosto ir molo liekanos, švyturys, 7 arse­nalai, XVI a. bažnyčia.

Iš Chanijos pasukome į tolimiausią va­karinį salos kraštą – Balos. Iš pradžių kelias buvo asfaltuotas, jam kylant aukštyn asfal­tą pakeitė skalda, per kurią šokinėdavo ož­kos, vietinių vadinamos kri-kri. Pagaliau ir šis kelias baigėsi. Palikę automobilius prie nedidelės tavernos, pėstute patraukėme kalnų keliu aukštyn. Nuo kalno viršūnės leidomės žemyn, jūros link ir netrukus, apačioje, prieš akis atsivėrė neapsako­mo grožio žydra lagūna ir Gramvousa sa­la. Nusileidę prie įlankos išsimaudėme jū­roje, pasilepinome saulės voniomis, po to sekluma nubridome į Gramvouso salą. Ne­toli šios salos inkarą išmetęs stovėjo dide­lis kruizinis laivas, atplukdęs grožio ištroškusius turistus iš Italijos. Po kelių valandų maudynių lagūnoje italai nedideliais kate­riais buvo nuplukdyti į laivą, o mes kalnų takais grįžome prie savo automobilių ir iš­vykome į kitą tolimiausią salos tašką – Ela-fonisi. Elafonisis – tai vos keli šimtai metrų nuo kranto esanti mažytė sala, pasiekia­ma jūra. Ji garsi karštos ir ledinės pože­minių šaltinių vandens srovėmis, maža la­gūna ir dideliu balto smėlio paplūdimiu. Mus pasitiko ošianti jūra, puikus paplūdi­mys, žemi vėjo išklaipyti medžiai ir nepa­prasta ramybė.  Boardsports.lt longboardai

Kiekvienas keliautojas stengiasi ap­lankyti salos įžymybę – Samarijos tar­peklį – vieną iš gražiausių tarpeklių Eu­ropoje. Išvykome iš viešbučio autobusu maždaug apie 6 vai. ryto, tačiau oras nie­ko gero mums nežadėjo: dangus buvo aptrauktas tamsiais debesimis, ėmė ly­ti. Pakeliui mūsų gidas iš kitų turistinių agentūrų darbuotojų sužinojo, kad Sa­marijos tarpeklis dėl smarkaus lietaus uždarytas. Tad nusprendėme patrauk­ti į kitą tarpeklį. Atvykome prie Imbros kalno, kur buvo dar vienas tarpeklis. Įė­jimas į tarpeklį kainavo 4 eurus. Eidami grožėjomės didingomis uolomis, apau­gusiomis kiparisais, juodmedžiais, pušimis, eglėmis, žydinčiais bijūnais, cikori­jomis, Kretos tulpėmis ir kitais augalais. Kelią ne kartą pastojo vietinių ožkų kri-kri bandos. Akmenuotu tarpeklio dug­nu per tris valandas nužygiavome dau­giau kaip 8 km, kol pasiekėme tarpeklio pabaigoje esantį Komitades miestelį. Be­baigiant šį žygį mus užklupo smarkus lie­tus ir mes, sušlapę, bet laimingi, sugrįžo­me prie autobuso, kuris po kelių valandų parvežė atgal į viešbutį.

Kaip vienas akimirksnis prabėgo įspū­dinga ir nepamirštama kelionė Dzeuso sa­loje, kurią iš visų pusių švelniai apglėbu­si laiko žydrioji jūra, uolėti kalnai, išraižyti tarpeklių raukšlėmis ir žaliuojantys slėniai, išmarginti upių vingiais ir kelių kaspinais; alyvmedžių ir citrusinių vaismedžių girai­tės, pistacijų plantacijos. Nors ir kalnuota, Kreta gegužės mėnesį buvo pakankamai žalia, pasipuošusi pušų, eglių, eukaliptų, platanų, kaštainių, kiparisų giraitėmis, de­koratyviniais krūmais ir įvairiaspalvėmis laukinėmis gėlėmis. Ji mums įsiminė kaip nepaprastai graži, paslaptinga ir nepakar­tojama sala.

            Islandai. Islandų kalba labiau skiriasi nuo kitų skandinavų tautų. Tačiau būtent ji artimiausia senajai vikingų kalbai. Pirmieji vikingai įsikūrė iki tol negyvenamoje Islandijos saloje 874 metais, o 930 metais įkūrė pirmąjį pasaulyje parlamentą – altingą. Islandija išsaugojo pasauliui senuosius vikingų padavimus – sagas.Jas ėmė užrašinėti XII amžiuje Islandijoje gyvenę krikščionių vienuoliai. Sagose daug rašoma apie vikingų mūšius. Jose puikiai atsispindi karinga narsios tautos dvasia. Viena garsiausių yra “Saga apie Eriką Rudąjį”. Joje pasakojama apie vikingų kelionę į Ameriką.

             Norvegai. Dabartiniai Norvegijos gyventojai – senovės vikingų palikuonys, puikūs jūrininkai ir ištvermingi keliautojai. Vikingų įskiepytą tolimų kelionių aistrą norvegai tęsia iki šiol. Šią šalį išgarsino daug žymių XX amžiaus keliautojų. Rualas Amundsenas buvo pirmasis žmogus, priėjęs pietų ašigalį. Ne mažiau garsus Arkties tyrinėtojas Fritjofas Nansenas. Didžiuojasi norvegai Turu Hejerdalu. Šis keliautojas pagarsėjo trimis ekspedicijomis per vandenynus. “Kon Tikio” plaustu Hejerdalas iš Pietų Amerikos pasiekė Okeanijos salas, iš papiruso pasigamintu laivu “Ra II” – perplaukė Atlanto vandenyną.  “Tigriu”, pastatytu pagal šumerų laivų pavyzdį, keliavo po Indijos vandenyną. Norvegijos sostinėje Osle veikia net keli muziejai, skirti visų laikų norvegų ir jų protėvių – vikingų – kelionėms. Vikingų muziejuje galima pamatyti senuosius vikingų laivus, kuriais jie plaukiojo daugiau nei prieš tūkstantį metų.

             Švedai. Visos Šiaurės Europos tautos garsėja demokratija ir taikumu. Ypatingomis demokratijos tradicijomis išsiskiria švedai. Daugelis demokratinių įstatymų šioje šalyje buvo priimti anksčiau nei kur kitur pasaulyje. Jau XV amžiuje čia buvo įkurtas parlamentas (riksdagas), kuris ribojo karaliaus valdžią. Švedija pirmoji pasaulyje priėmė spaudos įstatymą, XIX amžiaus viduryje patvirtino visuotinai privalomą pradinį mokymą. Daug šimtmečių garsėjusi karingumu, XIX amžiaus pradžioje Švedija viena pirmųjų nutraukė visus karinius veiksmus. Paskutinį kartą Švedija kariavo 1814 metais. Nuo to laiko šalis laikosi neutraliteto, todėl ji išvengė visų XX amžiaus karų. Sakoma, jog Švedijos neutralumas vertinamas lygiai kaip ir miškai ar rūda.

             Suomiai. Suomiai ir jų kalba nėra giminingi skandinavams. Suomių protėviai yra finų ir ugrų gentys, senovėje atsikėlusios į šiuos kraštus iš rytų. Praeityje suomių gyvenamą teritorijoje užkariavo švedai. Iš jų suomiai perėmė nemažai skandinaviškų tradicijų, bet išsaugojo savo kalbą. Suomiams giminingi estai, Skandinavijos šiaurėje gyvenantys samiai ir kai kurios šiaurės Rusijos tautelės.

             Norvegijos, Švedijos ir Suomijos šiaurėje ir Kolos pusiasalyje Rusijoje gyvena nedidelė tundrų platybėse pasimetusi tautelė – lapiai. Patys save jie vadina sabme (“pelkių žmonės”). Tad galima juos vadinti ir samiais, ir lapiais. Iš viso Šiaurės Europoje gyvena apie 60 000 samių. Daugiausia jų Norvegijoje – 40 tūkst., Švedijoje – 15 tūkst., Suomijoje – 4 tūkst., Rusijoje – 1 tūkst. Suomijoje yra net administracinis vienetas Laplandija, kurio dauguma gyventojų – samiai.

             Seniau samių gyvenama teritorija tęsėsi gerokai toliau į pietus. Miškingose teritorijose samiai vertėsi medžiokle, prekiavo kailiais, žvejojo. Laikui bėgant iš pietų į šiuos kraštus atsikėlusios tautos ėmė stumti samius į šiaurę. Nemokėdami apsiginti samiai traukėsi vis toliau. Tundra, kurioje nebuvo nei pakankamai miškų, nei ariamos žemės, tapo samiams nauja gyvenamąją vieta. Samiai pasirinko klajoklių gyvenimo būdą ir ėmė auginti šiaurinius elnius. Elniai teikė maisto – mėsos, pieno, sūrio. Iš kailių buvo siuvami drabužiai, avalynė ir palapinės. Iš elnių ragų, kaulų ir sausgyslių samiai gaminosi namų ūkio rakandus ir ginklus. Tundros platybėse elniai buvo nepakeičiama transporto priemonė. Seniau samiai gyveno kilnojamuose kailių būstuose – kotuose. Kiekvieną pavasarį samiai su bandomis iškeliaudavo į kalnus, kur būdavo gausu pašaro gyvuliams. Rudeniop vėl sugrįždavo arčiau miškų, kur praleisdavo žiemą. Toks klajokliškas samių gyvenimo būdas tęsėsi tūkstančius metų.

             Šiais laikais samiai nesikrausto paskui elnių bandas, bet gyvena patogiuose mediniuose namuose. Elnius augina tik mėsai. Iš esmės pasikeitė bandų priežiūros ir auginimo būdas: naudojamasi motorinėmis rogėmis, visureigiais sunkvežimiais, naujausiomis ryšio priemonėmis ir kt.

Šiaurės Europoje skiriamos senos ir jaunos valstybės. Senosiomis valstybėmis laikomos Danijos ir Švedijos karalystės.

Danijos karalystė gyvuoja apie tūkstantį metų. Ji yra seniausia Europoje. Didžiausią galybę ji buvo pasiekusi XIV amžiuje, kai jai priklausė visos Šiurės Europos šalys. Šiuo metu Danijai priklauso dvi užjūrio valdos – Farerų salos ir Grenlandija.

Švedijos karalystė stipri tapo XVII amžiaus pradžioje. Tuomet ji turėjo geriausiai organizuotą ir stipriausią kariuomenę Europoje. O dabar Švedija yra ekonomiškai stipriausia Šiaurės Europos valstybė.

Norvegija šimtmečius priklausė kaimynei Švedijai, o valstybingumą įgijo tik 1905 metais. Pagal taikos sutartį ji atsiskyrė nuo Švedijos ir pasiskelbė nepriklausoma. Norvegija yra vėliausia įkurta Europos karalystė.

Suomijos respublika buvo įkurta 1917 metais, subyrėjus carinės Rusijos imperijai. Jos sudėtyje Suomija buvo nuo XVIII amžiaus pabaigos.

Islandijos respublika – jauniausia Šiaurės Europos valstybė. Nepriklausomybę Islandija paskelbė 1944 metais. Iki šiol šalis priklausė Danijos Karalystei. Daug amžių Islandai svajojo apie nepriklausomybę, todėl puikiai suprato kitų tautų laisvės siekius. Mes, lietuviai, visada prisiminsime, kad Islandija buvo pirmoji šalis pripažinusi Lietuvos Respublikos nepriklausomybę.

Pusiasalio šiaurėje dienos ir nakties kaita vyksta visai kitaip nei pas mus. Žiemą Šiaurės kyšulyje (Nordkape), net pusiaudienį būna tamsu, nes tuomet ten yra poliarinė naktis. Liepos mėnesį, atvirkščiai, net vidurnaktį Saulė nenusileidžia už horizonto. Tuomet ten yra poliarinė diena.

Daugiau nei pusė Skandinavijos pusiasalio ploto apaugusi miškais. Daugiausia pusiasalyje spygliuočių miškų, kurie tęsiasi šimtus kilometrų. Pietų Norvegijoje auga tankūs pušų ir eglių miškai, o Švedijai priklausančioje Norlando plynaukštės šiaurėje miškai gerokai retesni, medžiai žemi, labiau sunykę. Į pietus nuo 60⁰ š. pl. spygliuočių miškus keičia mišrieji: šalia pušų bei eglių jau galima sutikti klevų, ąžuolų, alksnių, liepų.

Skandinavijos šiaurėje, kalnuose, didelius plotus užima tundra. Jos augalija skurdi – kerpės, samanos, keružių beržų ir alksnių sąžalynai. Tarp tundros ir spygliuočių miškų yra miškatundrė, kurioje paplitę žemaūgiai berželiai.

Žemieji Beskidai labai tinka nesudėtingų kelionių kalnais mėgėjams. Vien Gorlicki Beskidose, kurie tesudaro ¼ visų Žemųjų Beskidų teritorijos, įrengta 345 km paženklintų turistinių takų.

Trasos išsidėstę ant Skšične (1257 m), mažojo Skšične (1211 m) ir Beskido (858 m) kalnų. Bendras trasų ilgis 50 km. Yra 32 įvairaus sudėtingumo trasos (Žr. lentelę)

Lentelė. Slidinėjimo trasos Beskiduose

Beskiduose turistai gali:

• slidinėti lygumomis;
• slidinėti nakti;
• pasivažinėti rogutėmis (yra rogučių trasos);
• pramogauti diskotekose, baruose, kino salėse, baseinuose.

Bieščadai

Bieščadų kalnų grandinė – toliausiai į vakarus nutolusi Rytų Karpatų dalis. Ji tęsiasi nuo Lupkowska kalnų perėjos iki Vyškovska perėjos Ukrainoje. Visi Bieščadai skirstomi į Vakarų, Vidurio ir Rytų Bieščadus. Lenkijai priklauso tik Vakarų Bieščadai. Bieščadai – vienintelė tokia didelė Lenkijos teritorija, kurioje pavyko atstatyti natūralią gamtos pusiausvyrą, gamta atgauna pirmykštę formą.

Bieščadų augalijos ir gyvūnijos pasaulis nepaprastai turtingas. Čia aptinkama apie 1100 žiedinių augalų, per 250 rūšių samanų, per 350 rūšių kerpių ir per 1000 rūšių įvairių grybų.

Bieščaduose, netoli Užocka perėjos yra toliausiai į pietus nutolęs Lenkijos taškas – Opolonek viršūnė (1028 m virš jūros lygio). Bieščadų viršūnės išsiskiria stačiais šlaitais, o kalnų augalijos pasiskirstymas kiek skiriasi nuo Vakarų Karpatų. Čia yra tik trys augalijos aukštai: pakalnės, žemutinis aukštas ir kalnų pievos.

Be šių turistinių centrų labai žymūs jau minėti Tatrai, Karpatai, Malborkas, Zakopanė ir kiti.